Pažvelkite į šį paveikslėlį. Ar galite nustatyti, kurio iš keturių Morgano dolerių (kaldytų JAV 1878–1904 m., taip pat 1921 m.) spalva yra dirbtinai pakeista, o kurio – savaime?
Ar tu pasiduodi? Visos keturios monetos natūraliai įgavo savo atspalvį. Šių monetų spalvos apima visą vaivorykštės paletę, tačiau ekspertai įsitikinę, kad atspalvis laikui bėgant susiformavo, o ne buvo sukurtas dirbtinai. Kyla klausimas – jei visos monetos su tokia spalvų ir atspalvių įvairove patenka į „natūralaus sendinimo“ kategoriją, tai kaip kolekcininkai galės atskirti „dirbtinai sendintas“ kopijas? Šiame straipsnyje išvardyti kriterijai, kuriais vadovaujasi patyrę monetų kolekcionieriai, kad padėtų entuziastams atskirti dirbtinę patiną nuo natūraliai pasenusio kūrinio. Tai būtina žinoti, nes natūrali akį džiuginanti monetos patina gali padidinti jos vertę, o dirbtinė – visiškai panaikinti kolekcinę vertę.
1. Spalvos pakitimo chemija
Bet kuris straipsnis apie monetų senėjimą pradedamas aprašant prie jo prisidedančius cheminius procesus. Pagrindiniu lygmeniu monetos spalvos pasikeitimas yra jos paviršiaus cheminės sąveikos su atmosferos elementais (dažniausiai siera ir deguonimi) rezultatas. Vykstant reakcijai monetos paviršiuje susidaro junginys (patina), kurio spalva skiriasi nuo monetos metalo.
Spalvos pasikeitimas yra laipsniškas procesas ir paprastai trunka ne vienerius metus – ryškiausiai natūraliai sendintos monetos įgauna atspalvį po dešimtmečių laikymo sąlygomis, palankiomis spalvos pasikeitimui. Palankios sąlygos keisti spalvą – didelės drėgmės atmosfera, kurioje yra sieros (dažnai tai būna popieriniai vokai ar banko pakuotės už pinigus), tačiau bendra taisyklė yra tokia: spalva pasikeičia bet kuriuo atveju, nebent moneta yra izoliuota nuo išorinėje aplinkoje hermetiškame inde.
Kai kurios asmenybės stengiasi imituoti monetos senėjimo procesą, kad senėjimo efektas pasireikštų per trumpesnį laiką. Šie „chemikai“ arba „rankdarbiai“, kaip jie vadinami pašaipiai, drėgnoje karštoje aplinkoje paveikia monetas siera, kad paspartintų spalvos keitimo procesą ir gautų kopijas, kurios nelabai skiriasi nuo patinuotų natūraliomis sąlygomis. Internete aprašytų metodų spektras platus – daugybė šaltinių žada puikių rezultatų kepant monetą bulvėje, verdant egzempliorių su kiaušiniais ir kitais juokingais būdais. Rimti monetų kolekcionieriai neigiamai vertina visus dirbtinio spalvos keitimo būdus, o tokios monetos laikomos „probleminėmis“, tarsi būtų nupoliruotos, nušlifuotos ar sugadintos. Dirbtinai sendinta moneta praranda kolekcinę vertę ir dažniausiai jos kainą lemia metalo, iš kurio ji nukaldinta, svoris. Trečiųjų šalių monetų vertintojai atsisako suteikti skaitinę vertę netikroms spalvotoms detalėms, o pridedamoje etiketėje pažymi jas kaip netikras, pakitusios spalvos.
2. Metalų polinkis keisti spalvą
Norint atskirti dirbtinai sendintus egzempliorius nuo kitų, svarbu žinoti metalų, iš kurių kaldinamos monetos, savybes. Variniai pavyzdžiai keičia spalvą kitaip nei sidabriniai, o sidabriniai – kitaip nei auksiniai. Varis yra reaktyviausias metalas, naudojamas kalti, todėl labiausiai linkęs keisti spalvą. Naujai nukaldintos varinės monetos yra ryškiai raudonos spalvos. Laikui bėgant varis oksiduojasi ir tamsėja. Kiek laiko užtrunka šis procesas – atskiras klausimas, tačiau dauguma XIX ir XX amžiuje išleistų monetų dabar yra rudos spalvos. Originalios spalvos varinės monetos (RD – pažymėtos silpnųjų ekspertų), yra vertos daugiau nei rudos (pažymėtos BN), arba mišrių spalvų (pažymėtos RB specialistų). Varis taip pat gali tapti „vaivorykštės“ spalvos, tačiau tai mažai tikėtina. Bet kokia varinė ar bronzinė moneta turėtų būti vertinama kiek skeptiškiau, kaip labai gali būti, kad egzemplioriaus spalva natūraliai pasikeitė.
Sidabrinės monetos yra antroje vietoje po varinių pagal gebėjimą keisti spalvą. Kaip ir varis, sidabras laikui bėgant oksiduojasi ir tamsėja. Sidabras dažnai reaguoja su siera ir sukuria „vaivorykštės efektą“. Nikelio monetos yra mažiau linkusios keisti spalvą nei jų sidabrinės ir varinės monetos. Pats nikelis yra gana neutralus metalas ir laikui bėgant oksiduodamasis tampa tamsiai pilkos spalvos. Tačiau lydinyje su variu (kaip ir daugumoje šiuolaikinių amerikietiškų monetų - 25% nikelio ir 75% vario) reaktyvumas šiek tiek padidėja. Vario-nikelio monetoms „Vaivorykštės spalva“ nėra naujiena, nors į tokius egzempliorius reikėtų žiūrėti atidžiau nei į „vaivorykštės spalvos“ varines ar sidabrines monetas. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – auksas ir platina yra itin inertiški metalai. Auksas, oksiduodamasis, tampa oranžinis ir labai retai - raudonas ar tamsiai raudonas. Platina visiškai nekeičia spalvos. „Vaivorykštės efektas“ kitiems metalams buvo visiškai nepastebėtas.
3. Dirbtinai sendintos monetos
Nutolstant nuo temos apie spalvų kaitą su metalais, dirbtinai sendintų monetų spalvų deriniai gali būti kolekcionieriaus pažadinimo skambutis. Paprastai dirbtinai patinuotos monetos turi išraiškingesnes spalvas – senovinis padirbinėjimas jokiu būdu nėra subtilus procesas. Tokiems egzemplioriams labai būdingos ryškiai mėlynos, ryškiai raudonos ir raudonos spalvos, nėra sklandaus perėjimo tarp spalvų (gradiento). Natūraliai sendintos monetos pasižymi sklandžiu spalvų srautu, taip pat natūralaus spektro spalvų deriniais: nuo žalios iki geltonos, geltonos iki rožinės, rožinės iki raudonos, raudonos iki violetinės, violetinės iki mėlynos ir mėlynos iki žalios. Į monetas su ryškiais vienos spalvos perėjimais į kitą reikia žiūrėti labai atidžiai.
4. Natūraliai sendintos monetos
Dabar pažvelkite į paveikslėlį straipsnio pradžioje. Morgano doleriais yra ir mėlynų bei tamsiai raudonų atspalvių, bet šviesesnių. Svarbu tai, kad spalvų perpylimas monetos paviršiuje plika akimi suvokiamas švelniau. Pažymėtina, kad iš kaldinimo išėjusi moneta turi matomą blizgesį, o dirbtinai patinuotas Morgano doleris ir Franklino pusė dolerio (kaldintas JAV 1948–1963 m.) iš ankstesnės dalies tokio blizgesio neturi. Išleidžiamoms monetoms ryškios spalvos yra gana neįprastos, todėl tai dar vienas įtartinas ženklas. Išleidžiamų monetų spalvos pasikeitimas yra patamsėjimas, susijęs su metalo oksidacija, o ne „vaivorykštės efektu“.
Rekomenduojame žiūrėti:
Kokios yra patinavimo (monetų senėjimo) rūšys? Kam tai? Koks yra efektyviausias būdas?
